Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Vladas Drupas visą gyvenimą buvo labai energingas ir veržlus. Tikėjo, kad baimė negali stabdyti, turėjo pakankamai drąsos mylėti gyvenimą. Vaikystėje gyveno pas dėdę, siuvėją Juozą Dapkų Šiauliuose. Būdamas 11 metų, sužinojęs apie Dariaus ir Girėno skrydį virš Atlanto, suprato, kad užaugęs pilotuos lėktuvą. Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje pradėjo gaminti skraidančius modelius.

Prasidėjus karui dar mokėsi gimnazijoje. Matė, kaip jo dėdė sutiko išduoti fiktyvius darbo pažymėjimus žydams, taip juos apsaugodamas nuo sunkių prievartinių darbų, suteikdamas jiems galimybę legaliai išeiti už geto ribų į "darbą". Tarp tokių siuvyklos žydų buvo Leo ir Minos Remenų šeima, kuriems pats Vladas į getą nešdavo maistą. Savo iniciatyva jis Minai gavo padirbtą asmens tapatybės dokumentą. Po kurio laiko, Leo paprašius Vladas Miną išvežė į kitą saugią vietą, kur prie jos po mėnesio prisijungė ir Leo su savo broliu, tėvais ir dviem Minos pusseserėmis. Apie šią kelionę Vladas dukrai pasakojo, kad baimės buvo daug – nors moteris turėjo padirbtus dokumentus, buvo akivaizdu, kad yra ne lietuviškų bruožų. Ir nors jautė baimę, darė tai, ką turėjo daryti – padėjo žmonėms. „Padėdamas mirtinos negandos ištiktiems žydams negalvojau apie savo sprendimų vertę, pasekmes. Tiesiog negalėjau kitaip elgtis“. Gelbėdamas kitą žydų šeimą – dukrą ir tėvą – juos dviračiu vežė iš Šiaulių į Kelmę - 41 km. Kelionė užtruko keturis kartus ilgiau, nes žmones vežė po vieną ant rėmo. Nuvežęs dukrą kelis kilometrus, jai pasislėpus krūmuose, grįždavo tėvo ir jį nuveždavo iki dukros slėptuvės. Krūmuose pasislėpus tėvui ant rėmo vėl sėsdavo dukra ir jiedu važiuodavo iki kitos slėptuvės. Gelbėdamas kitos moters mažylę vardu Chaviva Vladas įtikino pas jo dėdę dirbusią skalbėją suteikti vaikui laikiną prieglobstį. Skalbėja pergyveno, kad nebus kam prižiūrėti mergytės, kol ji bus darbe, tad Vladas pats, praleisdamas pamokas, darbo metu ją prižiūrėjo. Vėliau pavyko rasti saugesnį prieglobstį. Su išgelbėtų žydų šeimomis ir pačia Chaviva Vladas bendravo iki pat mirties. O žydų šeimos jį ir po mirties prisimena, kaip žmogų, be kurio nebūtų jų visų.

1942 m. Šiauliuose susibūrus sklandytojų būreliui, V. Drupas buvo vienas pirmųjų jo narių. Sklandytojai turėjo seną lenkiškos konstrukcijos sklandytuvą „Varna“ – skraidė nuo Salduvės kalno, startui panaudodami guminį amortizatorių. Pokariu būdamas Statybos fakulteto studentas V. Drupas įsitraukė į Kauno politechnikos instituto sklandymo sekcijos veiklą. Dar Vladas mėgo bėgioti ir važinėti motociklu. Bėgdavo ne tik rytais į darbą, bet ir maratonus.

Važiuodamas motociklu padarė avariją – kelias lūžo atviru lūžiu. Jį operavusi ir prižiūrėjusi chirurgė Aldona Giedraitytė negalėjo atsistebėti Vlado atkaklumu ir užsispyrimu. Po tokios traumos diagnozė - neįgaliojo vežimėlis, tačiau Vladas nesustojo ir dirbo, kol vėl galėjo vaikščioti. Veržlumas, drąsa ir atkaklumas. Turbūt šitos savybės padarė didžiausia įspūdį Vlado gydytojai, nes 1956 m. Vladas ir Aldona susituokė. Aldona augino sūnų Vladą (taip pat būsimą Drupą, taip pat būsimą inžinierių) iš pirmos santuokos, o 1957 m. šeimai gimė dukra Violeta. Tų pačių metų rudenį Kauno sklandytojai įsikūrė prie Nemuno priešais Birštoną esančiame Pociūnų aerodrome. Jiems reikėjo kurtis, statyti patalpas aviacijos technikos saugojimui. Visi šie rūpesčiai krito ant V. Drupo pečių.

1963 m. Vladui buvo suteiktas sklandymo sporto meistro vardas. Jis dalyvavo dviejose ekspedicijose Kaukaze. Puikūs sklandymo rezultatai nenumaldė Vlado noro užsiimti akrobatiniu skraidymu. Už aukštus sportinius pasiekimus V. Drupui suteiktas garbingas akrobatinio skraidymo sporto meistro vardas. Savo meistriškumą jis įrodė 1972 ir 1973 m iškovodamas absoliutaus Lietuvos čempiono vardą. Vlado kurtuose aviacijos sporto Dariaus ir Girėno pilotažo varžybų įstatuose buvo parašyta, kad bus kviečiami užsienio šalių geriausi pilotažininkai. Tuo metu tai atrodė nerealu, tačiau Vladas buvo įsitikinęs, kad neįmanomų dalykų nebūna.

Vladas buvo labai visuomeniškas ir paskendęs darbuose. Savaitgaliais dukrą įsisodinęs į motociklo priekabą ją veždavosi kartu tikrinti, kas padaryta statybose. Vladas mokė vaikus, kad pasaulis priklauso jiems – negalima drebėti ir bijoti, reikia eiti į priekį ir turėti pakankamai drąsos mylėti gyvenimą. Mokė ne žodžiais, o savo pavyzdžiu. Nuo XX a. 10 deš. būdamas Tel Avivo garbės piliečiu žiemas pradėjo leisti Izraelyje, kur būdavo visada laukiamas. Vlado energija ir veržlumas jį lydėjo visą gyvenimą iki 2015 metų, kuomet mirė žmona Aldona, tada energijos sumažėjo. Dukra planavo Vlado 100-metį atšvęsti aerodrome, kur tėtis paskutinį kartą papilotavęs savo lėktuvą jį padovanotų muziejui, tačiau paskutinį kartą Vladas lėktuvą pilotavo būdamas 96 metų, nes 2019 metais mirė.

Išgelbėti žmonės:

Josef Kozlovski
Sofia Kozloski
Chaviva Krasnitzki (Ziv)
Remen
Mina Remen
Esther Ton (Ziv)

Informacija surinkta naudojantis:

http://issigelbejesvaikas.lt

http://righteous.yadvashem.org

http://kauno.diena.lt

Vlado dukros Violetos pasakojimu
LRT mediateka