Išsami informacija

Kunigo Martyno Preikšaičio brolis. Vienas iš Lietuvių evangelikų liuteronų sąjungos „Pagalba“ įkūrėjų, centro valdybos narys ir vadovas (pirmininkas). Aktyviai dalyvavo srovininkų veikloje, pasisakė už pamaldas lietuvių kalba. 1925–1935 Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos lietuvių atstovas pasaulietis, vėliau reikalų vedėjas tautiniais ir tikybiniais klausimais. 1933 kartu su kitais privertė atsistatydinti Konsistorijos prezidentą Vilių Gaigalaitį. Preikšaičio ir kelių jo pasekėjų parengtas Konsistorijos įstatymas (nebuvo priimtas) sukėlė esminį konfliktą tarp Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenės ir Lietuvos vyriausybės. Kilus nesutarimams Bažnyčioje, 1935 gegužę Lietuvos Respublikos švietimo ministerija Preikšaitį kartu su Martynu Arminu Kavoliu atleido iš Konsistorijos. Kurį laiką redagavo „Pagalbą“, 1933–1934 – radikalų evangelikų liuteronų laikraštį Srovė. 1944 VIII 13 Tauragėje kunigo Jono Kalvano ir brolio M. Preikšaičio įšventintas į kunigus, paskirtas į Batakius. Preikšaitis siekė apriboti vokiečių liuteronų įtaką Didžiosios Lietuvos bažnytiniame gyvenime, skleisti lietuvybę evangelikų parapijose. Vienas iš nedaugelio evangelikų liuteronų kunigų po 1944 likęs Lietuvoje. Aptarnavo Klaipėdos, Šilutės, Skaudvilės ir Batakių, 1957–1963 – Nidos parapijas. Kartu su kunigais Jonu Armonaičiu ir Jurgiu Gavėniu buvo opozicijoje Konsistorijai, veikė savarankiškai. Liko nevedęs, gyveno asketiškai. Sukaupė ir paliko sesers Anės Gocentienės šeimai labai didelę biblioteką (apie 10 000 knygų, iš jų 2000 lituanistinių; kai kurios labai retos ar unikalios; į ją pateko kai kurios V. Gaigalaičio asmeninės ir „Sandoros“ draugijos Klaipėdoje knygos).